KAILAŠO KALNAS. TYRTHA JATRA. 2025 M.
Kora* aplink Kailašo kalną (Tibete) – tai ne šiaip sau vaizdingas trekingas su valios bei fizinių jėgų išbanadymu. Kailašas (a.: 6638 m.) laikomas dievišku kalnu, o ne tiesiog geografiniu objektu, kurį reikia nugalėti ir įsmeigti vėliavėlę viršūnėje. Kora aplink Kailašą – tai yra šventa piligriminė kelionė, kurios metu žmonės apeina pėsčiomis kalną ratu (apie 52 km) paprastai per 3 dienas. Žmonės, kurie eina su giliais nusilenkimais atsigulant ant žemės – kalną apeina maždaug per 27 paras. Kai kas kalną įveikia jojant ant arklio (priklauso nuo sveikatos ir fizinės būklės). Tai pat dalį asmeninių daiktų ir įrangos neša šerpai* ir jakai. Tai gerokai palengvina klelionę. Todėl žemai lenkiuosi prieš mus lydėjusius Šerpus, kurie atlieka labai sunkų darbą, prižiūri, saugo, o mums belieka tik užvilkti savo skaudantį, pavargusį kūną ir egocentristinį protą į kalną.
Į Kailašą keliavau ne ieškoti mistinių potyrių, o ieškoti vidinės transformacijos ir tęsti savo sąmoningumo kelionę, peržengti ribotą supratimą ir prisiliesti prie išlaisvinančios galios. Kelionė su Guru į šią didingą vietą – tai gyvenimą keičianti patirtis. Tai kelionė nuo egocentrizmo ir materialistinių dalykų iki gilaus viso gyvenimo reliatyvumo ir tarpusavio ryšio suvokimo.
Žmonės atlieka korą dėl dvasinių/religinių priežasčių – tai praktika hinduistų, budistų, džainizistų ir bon religijose, kuriose Kailašo kalnas laikomas dieviška buveine (pvz., hinduistams tai Šivos namai, džainizme – Visatos centras). Ši nepaprasta vieta turi didelę reikšmę praktikuojančiam jogą. Koros tikslas yra apsivalymas nuo nuodėmių, karmos, vidinė transformacija taip pat palaiminimų gavimas bei dvasinis augimas. Jogai visą kelią eina su Guru inicijuota mantra ir tyloje, tai padeda įveikti iškylančias baimes, vidinį pasipriešinimą susidūrus su savo ego ir savo „demonais”. Mantros kartojimas padeda įveikti ir fizinius iššūkius – didelis aukštis, deguonies trūkumas, šaltis, lietus ar sniegas, nuovargis bei ilgas ėjimas sukelia aukščio ligą ir sveikatos sutrikimus.
Kora prasideda nuo Darčen’o kaimo ir einama pėsčiomis aplink kalną ratu, pagal laikrodžio rodyklę (budistai ir hinduistai) arba prieš (bon religijos sekėjai).
Ne visi susiruošę įveikia korą. Tai priklauso ne tik nuo vidinio pasiruošimo ir nusiteikimo, tačiau ir nuo sveikatos bei fizinės būklės. Kaip prityrę šerpai sako, kiekvienas kartas kopiant į aukštikalnę, kaip pirmas, nes niekada nežinai, kaip kūnas sureaguos. Savo ribas reikia jausti ir paisyti.
Pats kalnas yra dievų buveinė, todėl žmonėms draudžiama įžengti. Į kalną nėra įžengęs nei vienas žmogus. Kalnas neįsileidžia. Tad visi stengiasi jį tik apeiti, pagerbiant dievus, nesudrumsčiant tylos ir dievų ramybės.
Jo viršūnė – tai Aukščiausios sąmonės simbolis, Šivos sostas, pasaulio ašis (axis mundi). Todėl tiek tibetiečiai, tiek hinduistai, tiek budistai, tiek bon pasekėjai laiko įkopimą į kalno viršų šventvagyste.
Jogai sako, kad viršūnėje yra tokia aukšta dažnių vibracija, jog žmogaus kūnas jos neištvertų – pasiekus tą tašką, materialus kūnas tiesiog „išsisklaidytų“ į šviesą.
Istoriškai kelios ekspedicijos buvo planuotos (pvz., britų, rusų, kinų), bet visos sustabdytos dėl mistinių kliūčių, nelaimingų atsitikimų ar pagarbos tradicijai. Pavyzdžiui, 2001 m. kinų alpinistai gavo leidimą, bet po tarptautinių (ypač Indijos ir Tibeto) protestų jie patys atsisakė kopti, sakydami, kad „negali lipti ant dievo kūno“.
Sakoma, kad čia pasiekė Samadhį (išsivadavimą iš Samsaros – gimimų ir mirties rato) 84 Maha Sidhai (nušvitę jogai).
Aukščiausia koros vieta – Dolma La perėja (apie 5636 m aukštyje) – tai švenčiausia, ir sunkiausia Kailašo koros vieta – tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai yra koros širdis. Ji simbolizuoja mirtį, atgimimą ir apsivalymą, todėl laikoma visos kelionės tikslu ir esme. Tikima, kad perėjus Dolma La, prasideda nužengimas į naują gyvenimo etapą – vidinis atgimimas.
Dolma La vardas kilęs nuo deivės vardo Dolma – tai žalioji Tara, užuojautos ir išgelbėjimo deivė. Ji padeda peržengti kančių ir baimių slenkstį. Su šios deivės mantra ir ėjome visą korą.
Dolma La energija yra labai stipri, bet kartu ir palaiminanti. Čia piligrimai padeda maldos vėliavėles (lungta) ir girliandas (khatagos) – vėjas išneša maldas į visą erdvę. Taip pat čia vyksta trumpa puja: deginami smilkalai, aukojami pinigai.
Kai kurie piligrimai verkia, medituoja ar jaučia gilų sielos išsivadavimo jausmą peržiangiant Dolma La vartus. Aš verkiau irgi, dėl nenusakomo žodžiais potyrio ir dėl to, kad užvilkau savo pavargusį kūną, nes tarpais atrodė, kad tiesiog neįmanoma. Čia kūnas susiduria su ribomis, o siela jas peržengia. (Deguonies kiekis čia tesiekia apie 50% jūros lygio).
Potyrius sunku aprašyti – džiaugsmo ašaros, palengvėjimas tiek emocinis – „aš tai padariau”, tiek fizinis – pradėjus leistis žemyn sveikata gerėja su kiekvienu metru ir užplūsta jėgos, o su jomis daug geros energijos.
Iš Dolma La vartų neturiu nei vienos nuotraukos, nes norėjosi ne įamžinti, o maksimaliai išbūti, išjausti, išgyventi tą momentą.
Už Dolma La perėjos iškart atsiveria Gauri Kund ežeras. Tai šventas, turkio spalvos ledyninis ežeras, esantis maždaug 5600 m aukštyje, ir laikomas viena iš labiausiai dvasiškai įkrautų vietų visoje Kailašo koroje.
Ežero vanduo laikomas palaimintu, todėl žmonės apsišlaksto juo ir parsiveža, kaip šventą relikviją. Mes apsišlakastėme vandeniu ir šiek tiek meditavome į ežerą. (ilgai negalima būti dėl sveikatos, nes labai mažai deguonies).
Dolma La simbolizuoja mirtį ir karmų paleidimą, o Gauri Kund – atgimimą ir sielos apsivalymą. Tai dviejų pasaulių slenkstis – tarp senosios ir naujai atgimusios sąmonės.
Į koros kelio pabaigą galima pastebėti graviruotų akmenų krūvas bei ištisas sienas — tai vadinamieji mani akmenys. Piligrimai viso kelio metu renka, neša arba deda mani akmenis kaip auką ir palaiminimą. Juose lotoso forma išgraviruota mantra „Om mani padme Hum”. Per vidurį „Om” – visų pradžių vibracija, dieviškos vienybės garsas. Likusi mantros dalis išgraviruojama aplinkui tarsi lotoso žiedlapiai.
Mani akmuo – tai materializuota malda, tarsi žemės kūnas, kuriame įrašyta šviesos energija. Jis kaupia kolektyvinės maldos vibraciją, todėl vietos, kur jų daug, spinduliuoja ypatingą ramybę. Kai kurie jogai sako, kad kiekvienas mani akmuo „kvėpuoja“ nuolat skleisdamas mantrą į erdvę.
Šie akmenys primena, kad dvasinis kelias nėra tik vidinis, bet ir fizinio atsidavimo išraiška – žingsnis po žingsnio, pastanga po pastangos, akmuo po akmens, auka po aukos.
Aš parsivežiau akmenuką nuo Kailašo kalno, tačiau ne pati jį pasiėmiau, nes, ten viršuje, galvoje visiška pauzė buvo. Mano draugė Jurgita (čia visur su ja nuotraukose) paprašė Kalno (mūsų Tibetietis gidas pasakė, kaip reikia tai padaryti), vieną iš dviejų atidavė man. Tai dar vienas pavyzdys, kai didelis keliavusių mūsų būrys skirtingų žmonių tapo vienu kūnu, kai per pusę kandome paskutinę tabletę, dalinomės šiltais rūbais, paskutiniu sausainiuku, vienas kitą slaugėme, jautėme ir matėme.
Be abejonės Tyrtha Jatra su Guru Mai Ram į Kailašo kalną ir Manasarovaro ežerą sunkiausia ir labiausiai transformuojanti mano kelionė bei jogos praktika.
Dėkoju visiems už draugystę, rūpestį ir buvimą!
OM TAT SAT
🙏
* Kora – piligriminė kelionė, kurios metu žmogus eina aplink šventą objektą.
* Tyrtha iš sanskrito reiškia šventą, sakralią vietą, o jatra – kelionę. Šventos vietos aplankymas su Guru iniciacija – tai sadhana (dvasinė praktika), kai praktikuojantysis prisiliečia prie dvasinio žinojimo.
* Šerpai – kalnų vedliai ir pagalbininkai, kurie neša piligrimų daiktus. Jų gyvenimas persmelktas dvasinės pagarbos kalnams. Šerpas kalne niekada nesielgia kaip „užkariautojas“. Jis eina su pagarba, tarsi per šventyklą.